„Tylusis atsitraukimas“: kas dar liko nepasakyta?

Organizacijos darbuotojų įsitraukimą į darbą matuoja jau seniai, nes turi tam priežasčių. Įrodyta, kad aukštesnis darbuotojų įsitraukimas lemia didesnį darbuotojų produktyvumą, gerina komandinę dvasią ir klientų aptarnavimo kokybę. Įsitraukę darbuotojai mažiau linkę išeiti iš darbo ir dažniau rekomenduoja savo darbdavį kitiems.

Įdomu tai, kad ir įsitraukę, ir neįsitraukę darbuotojai darbe patiria panašų kiekį streso. Tačiau įsitraukę darbuotojai yra sąmoningesni ir gali lengviau pastebėti, kada jų streso lygis viršija sveiką ribą. Be to, prireikus jie labiau linkę kreiptis pagalbos į vadovus. Įsitraukę darbuotojai patiria ir mažesnę profesinio perdegimo riziką – labiausiai dėl to, kad jų motyvacija yra vidinė.

Žvelgiant dar toliau, ima ryškėti ir daugiau įsitraukimo naudų darbuotojams. Pasirodo, įsitraukę ir prasmę savo darbe matantys darbuotojai yra 4 kartus sveikesni, gyvena 15 proc. ilgiau, turi 2,5 karto mažesnę demencijos, 22 proc. mažesnę insulto ir perpus mažesnę infarkto tikimybę.

Įsitraukimo į darbą privalumais mėgaujasi abi pusės. Tad kas nutiko, kad po Covid pandemijos ėmė plisti „tylusis atsitraukimas“ – sąmoningas darbuotojų atsiribojimas nuo organizacijos ir kolegų bei susitelkimas tik į tas užduotis, kurios yra absoliučiai būtinos norint neprarasti darbo vietos?

Skaičiai rodo, kad „tylusis atsitraukimas“ nėra tik madingas pareiškimas. Darbuotojų įsitraukimas visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, iš tiesų menksta.

Viena iš priežasčių – klaidingas tikėjimas, kad įsitraukęs darbuotojas – tai toks žmogus, kuris dirba po darbo valandų ir atideda visą asmeninį gyvenimą vien dėl įmonės. Kas gali norėti tokio darbo ir asmeninio gyvenimo balanso? Be to, dėl pandemijos metu įsitvirtinusio nuotolinio darbo yra sunkiau pajausti ir įsitraukti į organizaciją kultūriškai. Su karu ir ekonomine padėtimi susijusi įtampa skatina žmones ieškoti prasmės: kas iš tiesų mano gyvenime yra svarbu, kai šalia krenta bombos?

Dėl visų šių priežasčių žmonės ieško būdų jaustis saugiau. Psichologinis atsiribojimas nuo darbo – „tylusis atsitraukimas“ – atrodo kaip geras būdas siekiant apsisaugoti nuo perdegimo, ribų peržengimo, gerinti savo fizinę ir psichinę sveikatą, užsitikrinti darbo ir laisvalaikio balansą.

Visgi ar šiems tikslams pasiekti nėra geresnių būdų, turint galvoje įsitraukimo į darbą naudą patiems darbuotojams?

Darbe mus supa žmonės ir emocinis atsiribojimas nuo darbo tik didina bendrą žmonių izoliaciją, o tai dar labiau blogina emocinę savijautą. Darbe mes praleidžiame labai didelę dalį savo gyvenimo ir, jei galėtume rinktis, vietoje atsiribojimo visi mieliau rinktumėmės galimybę didžiuotis savo darbu ir tuo, ką darome. Tik – suprantama – mes nenorime dėl to aukoti savo sveikatos ir ramybės.

Tad prisiminkime – tikroji įsitraukimo į darbą reikšmė yra ne aukojimasis dėl darbdavio, o darbdavio ir darbuotojo siekių derėjimas. Suradę, kur mūsų ir darbdavio tikslai persidengia, galime būti partneriais, kuriančiais bendrą vertę, o ne vieni kitų išnaudotojais ir aukomis, galiausiai siekiančiomis „tyliai atsitraukti“.