„Apsimetėliai“ darbe: imposterio sindromas aplanko beveik visus

Imposterio sindromas – tai nesaugumo jausmas, sąlygotas minčių, jog esate ne toks geras kaip kiti. Jis gali pasireikšti ir kaip nerimas, kad kiti tai supras ir jus demaskuos. Kai kurių tyrimų duomenimis, nors kartą gyvenime taip yra jautęsi bent du trečdaliai darbuotojų. Tarp jų – ne tik naujokai: šis sindromas gali pasireikšti bet kam, net ir labai daug pasiekusiems žmonėms.

Visgi dažniau jį patiria jaunesni žmonės bei aukštesnes pozicijas užimantys kolegos. Nenuostabu – juk šis fenomenas dažniausiai pasireiškia tada, kai prisiimame naujas atsakomybes, įsidarbiname naujame darbe. Ką tik demonstravę geriausias savo savybes ir pasiekimus darbo pokalbyje, imame nerimauti, kad mus į darbą priėmę žmonės pervertino mūsų gebėjimus ir tuoj išsiaiškins, kokie esame iš tiesų.

Pastebima, kad šį nemalonų efektą patiria ir itin ambicingi žmonės, artėjantys prie perdegimo ribos. Net jei jie jaučia, kad atėjo laikas „lėtinti apsukas“, gėdos ir kaltės jausmu mintantis imposterio sindromas gali juos skatinti nepaisyti savo sveikatos ir toliau.

Žinoma – kitoje svarstyklių pusėje tūnantis savęs pervertinimas taip pat nėra siekiamybė. Dirbti laikantis principo „žinau, kad nieko nežinau“ ir jo vedamam nuolat mokytis, tobulėti ir neatsilikti nuo profesinių naujovių – sveikintinas požiūris. Visgi nuo imposterio sindromo kenčiantys žmonės nėra tiesiog kuklūs – jų kuklumas kyla iš visiškai neadekvataus savęs vertinimo.

Tam, kad  atsikratytume šio „apsimetėlio“ efekto, svarbu suprasti, kokia yra jūsų prastos savijautos priežastis ir parinkti tinkamą priešnuodį. Imposterio sindromas turi daug veidų:

Perfekcionistai pamiršta, kad pasiektas rezultatas – geriau nei tobulas. Net jei juos pagiriame, jie tiki, kad galėjo geriau.

Ekspertams būdingas susirūpinimas dėl to, ką ir kiek jei gali padaryti. Jei jiems nors truputį trūksta žinių, gali imti jaustis nevykėliais.

Natūralūs genijai savo kompetenciją matuoja pagal tai, kaip lengvai ir greitai jie gali veikti. Jei jiems prireikia daugiau laiko situacijai suprasti ir užduočiai įvykdyti, jie nutaria, jog yra per silpni.

Solistams svarbiausia, kas atlieka užduotį. Jie tiki, kad gali ir turi su viskuo susitvarkyti patys. Jie taip pat mano, kad pagalbos prašo tik silpnieji.

Superžmonės savo sėkmę vertina pagal tai, kiek vaidmenų jie gali kokybiškai prisiimti vienu metu. Net jei jiems nepaprastai gerai sekasi vienose rolėse, superžmonės gali jaustis netikėliais dėl to, kad nėra tobuli visose savo užduotyse.