Patarimai ieškantiems darbo
Vidinė komunikacija: kokių pareigų jos kokybei turi darbuotojas?
Visgi realybė tokia, kad komunikacija yra tokia pati dinamiška kaip žmogus, todėl ji neturi finišo – galutinio taško, kuriame viskas pagaliau yra gerai ir nėra vietos tobulėjimui ar pokyčiams. Dėl šios priežasties komunikacijai paprasta priskirti tikrą ar tariamą atsakomybę, kai darbas nevyksta sklandžiai ar nesulaukiama norimų rezultatų.
Pritarus idėjai, kad komunikacija neturi galutinio tobulumo taško, dar verta įsidėmėti, kad jos kokybei reikia daugiau nei vienos krypties. Kitaip tariant, vidinė komunikacija, įtraukimas, o galiausiai ir pasitenkinimas darbu organizacijoje, nėra tas patiekalas, kurį organizacija ruošia ir patiekia darbuotojams. Tiksliau būtų tai palyginti su bendromis pastangomis virtuvėje, ruošiant trokštamą patiekalą. Be abejo, pareigos – neskamba maloniai ar moderniai, ypač kai jų netrūksta ir atliekant tiesioginį darbą. Ieškant kito požiūrio, galima pasisukti 90 laipsnių kampu ir pavadinti tai indėliu į bendrą rezultatą arba dar drąsiau suktis 180 laipsnių kampu ir vadinti tai galimybe kurti sau palankesnę aplinką.
Kad ir kaip bepavadinsim, iš pirmo žvilgsnio priminimai, kuo prie vidinės komunikacijos galėtų prisidėti darbuotojas, atrodo tokie paprasti, gal net per daug savaime suprantami, kad būtų verta apie juos kalbėti. Deja, praktika rodo, kad būtent šių detalių dažnai pritrūksta, kad organizacija susikalbėtų.
Kuo darbuotojas gali prisidėti prie sklandesnės vidinės komunikacijos:
Sudalyvauti apklausose. „Vis tiek niekas nepasikeis, čia formalumas“ – dažnai įrodymais nepagrįsta mintis, lemianti, kad apklausa ar anketa vos per kelias sekundes nukeliauja į šiukšlių dėžę. Tokia mintis – kaip save išpildanti prognozė, nes neišreikšta nuomonė neturi jokių galimybių prisidėti prie pokyčių, o apklausos, nesurenkančios reikšmingo dalyvių kiekio, virsta formalumais.
Perskaityti siunčiamą informaciją. „Nežinau, niekas apie tai nekomunikavo“ frazė kartais slepia nepatogią tiesą, kad viskas ilsisi giliai pašto dėžutėje arba dingsta pagal nustatytą el. pašto taisyklę „ištrinti neskaičius“. Tikrai ne visada ir ne visur organizacijos naujienlaiškiai ar informaciniai laiškai savo patrauklumu gali varžytis su internete prieinama informacija. Tuo pačiu metu jie neatsiranda savaime – tai kolegų darbo rezultatas, talpinantis norą informuoti konkrečiai tave.
Kalbėti ir dalintis su atsakingais žmonėmis. Šalia sėdintis kolega ar stalo žaidimų draugai gali mus išklausyti, kartais patarti, bet negali nieko pakeisti. Nepaisant to, kad išsikalbėjimas ir emocijų išsklaidymas naudingas ir reikalingas, norint, kad situacija nesikartotų ar keistųsi, reikia pasiryžti pasidalinti pastebėjimais, nuomone, komentarais su žmonėmis, kurie organizacijoje atsakingi už tas sritis.
Klausti. Jeigu galiausiai prisiruošus paskaityti tą reguliariai į pašto dėžutę įkrentantį naujienlaiškį, lieka svarbių neatsakytų klausimų – laikas...juos užduoti! Nuo to, beje, kartais sustabdo ne tik drovumas ar baimė, o nepagrįstas įsitikinimas, kad tai niekam nerūpi, kad klausimai parodys darbuotojo neprofesionalumą arba bereikalingą susidomėjimą. Organizacijose, kurios bent kiek rūpinasi vidine komunikacija, bet kokie darbuotojų iškelti klausimai, priešingai, vertinami kaip geras ir dėmesio reikalaujantis ženklas.
Siūlyti. Taikymasis prie netinkančių dalykų galiausiai lemia, kad pradedame jaustis nepatogiai, irzliai, blogai. Ir taip tinka apibūdinti ne tik nepatogų stalą, lėtą kompiuterį ar per didelį triukšmą, bet ir vidinę komunikaciją. Dalinimasis idėjomis ir pasiūlymais – bandymas, kurio nereikėtų praleisti, iki nusprendžiant, kad „čia niekas niekada nepasikeis“.
Komentarai
Populiarūs darbo skelbimai
Daugiau straipsnių
Profesijos keitimas: nuo ko pradėti?
Kokius klausimus užduoti darbdaviui: 5 patarimai produktyviam darbo pokalbiui
