Darbdavių iššūkiai
Kintanti lojalumo samprata: ir trumpalaikis darbuotojas gali būti lojalus
Nenuostabu – juk lojalūs darbuotojai paprastai savo darbe stengiasi labiau: jiems rūpi, kokioje kultūroje jie dirba, kaip sekasi jų organizacijai. Tad tokių kolegų pasitenkinimas darbu bei įsitraukimas į jį yra aukštas, jie mažiau linkę keisti darbą, yra produktyvesni, geriau aptarnauja klientus, o net jei išeina – tikėtina, kad išbandę save kitur, į organizaciją sugrįš, kartu atsinešdami naujas žinias ir patirtį.
Visgi lojalumas turi tą dažnai vertingiems dalykams būdingą trūkumą: jam sukurti reikia laiko. Maža to, tam pačiam laikui bėgant lojalumo samprata kinta ir skirtingų kartų darbuotojams reiškia vis kitokius dalykus.
Iš vadovėlių žinome, kad tradicinis darbuotojų lojalumo pagrindas – darbo vietos suteikiamas saugumas ir abipusis ilgalaikis įsipareigojimas tarp darbuotojo ir darbdavio. Vadovaujantis šiuo, senuoju, požiūriu darbuotojai apdovanojami už savo lojalumą organizacijai suteikiant jiems karjeros galimybes, papildomas poilsio dienas ar kitas naudas.
Įdomu tai, kad, nors tradiciškai lojalumas darbdaviui suvokiamas kaip ilgametis atsidavimas, žodynuose terminas „lojalus“ neturi nieko bendro su santykių tęstinumu – šis žodis nusako teisėtus veiksmus, doro ir sąžiningo žmogaus būdą.
Tad šiandieninė – pakitusi ir prie dabartinės dinamiškos darbo rinkos prisitaikiusi – lojalumo samprata taip pat neturėtų stebinti. Juk dabar lojalumas labiau suprantamas kaip abipusis apsikeitimas suteikiamomis vertėmis esamuoju momentu: darbuotojai ieško vietos, kurioje galėtų iškart atskleisti geriausias savo savybes, jau dabar dirbti mėgstamą darbą, išlaikyti darbo ir gyvenimo balansą, būti pripažinti čia ir dabar, pritapti prie organizacijos kultūros.
Įmonės savo ruožtu ieško tokio lojalumo, kuriuo pasižymintys žmonės ne po dešimtmečio, o kuo greičiau jų verslui suteiktų postūmį pasidalindami savo įgūdžiais, žiniomis ir patirtimi.
Visgi pastebima, jog, pavyzdžiui, Baby Boomers kartoje (gimę 1946–1964 m.) lojalumo kaip saugumo darbe samprata niekur nedingo. Užaugę visuomenėje, kurioje senasis, tradicinis požiūris į lojalumą buvo suprantamas savaime, jie dažnai iki šiol demonstruoja stiprų ilgametį atsidavimą savo darbdaviams. Jie vertina darbo vietos stabilumą ir yra labiau linkę organizacijoje pasilikti ilgai.
Generation X (gimę 1965–1980 m.), buvo karta, stebėjusi beprecedentį konkurencingumo darbo rinkoje didėjimą. Tad nors ir vertina tradicinį lojalumą, į pirmą vietą jie dažnai kelia karjeros galimybes, gyvenimo ir darbo balansą. Ir, jei darbdavys šių dalykų nesiūlo, jie gali ryžtingai ieškoti šių perspektyvų kitur.
Millennials (arba Generation Y, gimę 1981–1996 m.) svarbi jų profesinė misija ir darbo prasmė. Jie itin vertina organizacijas, prisidedančias prie socialinių, aplinkosaugos ir kitų visuomenės problemų sprendimo. Nors kartais ilgamečiam jų lojalumui užtikrinti užtenka ir to, kad sutaptų tokio darbuotojo ir organizacijos vertybės.
Jauniausia darbo rinkos dalis – Generation Z (gimę 1997–2010 m.) – technologiškai pažangūs ir verslūs žmonės. Juos traukia inovatyvios kompanijos, startuoliai, lanksčios ir greitai prie besikeičiančios aplinkos prisitaikančios sistemos. Nors ilgalaike prasme jų lojalumas, palyginti su kitų kartų žmonėmis, žemas, susidomėjimas darbinėmis užduotimis ir nuolatinės augimo galimybės gali lemti labai aukštą jų įsitraukimą. Verslui tai – gera naujiena: juk įsitraukęs darbuotojas (nors ir trumpai) yra geriau nei ilgametis, labai lojalus, bet visai neproduktyvus kolega.
Metams bėgant lojalumas keičiasi, tačiau niekada neprašausime dėdami pastangas pasirūpinti visų darbuotojų kartų lūkesčiais: tiek kurdami prasmingas, dinamiškas, technologiškai pažangias darbo vietas, tiek rūpindamiesi savo žmonių sveikata ir gerove, darbo ir gyvenimo balansu bei investuodami į ilgalaikio santykio kūrimą.